Choras “Saluto” Karališkosios Krokuvos prieglobstyje

 

Kai tenka keliauti už Lietuvos ribų, dažniausiai kelias veda pro kaimynų lenkų žemes. Taip atsitiko ir šį kartą, tik choras „Saluto“ neaplenkė šios šalies, o pasirinko kaip tikslo objektą. Menant Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščių ir karalių dinastijas, kultūrinius ir visuomeninius statusus, dažniausiai randame tapatybių ir daug bendrysčių politiniuose bei istoriniuose vingiuose. Tikra laimė buvo paviešėti kaimyninėje šalyje, pažvelgti į ją subjektyviai ir dainuoti Karališkosios Krokuvos erdvėse.

 

Krokuvoje birželio 9-12 dienomis vyko VII Tarptautinis chorų festivalis „Cracovia Cantans“. Jo metu įvairių šalių ir įvairios sudėties chorai turėjo galimybę koncertuoti Krokuvos salėse ir bažnyčiose. Viena festivalio diena buvo skirta konkursui, kuriame chorai sugrupuoti į 7 chorų kategorijas. Kauno mišrus choras „Saluto“, vadovaujamas Ramutės Štreimikytės, konkurse dalyvauti pasiryžo ne pirmą kartą. Šį kartą toje pačioje A kategorijoje buvo dar keturi chorai, tai: Canzona (Koszalin, Poland); Chór Warszaws (Warsaw, Poland); Addictio Chamber Choir (Helsinki, Finlandia/Finland); “Voices” Landesjugendchor Vorarlberg (Koblach, Austria). Konkursas vyko  M. Karłowicza muzikos mokyklos salėje, kuri talpina daugiau nei 300 klausytojų. Tiesa, konkurso metu žiūrovų ir klausytojų buvo mažiau.

 

Išvakarėse, penktadienio vakare, choras „Saluto“ dainavo Krokuvos Šv.Marijos Bazilikoje (Bazylika Mariacka), kuri yra turgaus aikštėje senojo miesto centre. Tai buvo dviguba patirtis – pažintis su viena gražiausių šventovių Krokuvos mieste ir pasiruošimas bei „repeticija“ prieš konkursą. Šis pirmasis koncertas sakralinėje erdvėje davė gerą impulsą choristams pajusti tikrąją Krokuvos dvasią, išgirsti ją iš vidaus, pasinerti į garso, aido ir akustikos niuansus, atsiduoti meditatyvinei būsenai dainuojant ir klausant kitų chorų.

 

Kitą dieną choras „Saluto“ koncertavo Šv. Katrynos bažnyčioje (Kościół Św. Katarzyny). Čia taip pat dainavo chorai iš Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Estijos. Taip jau atsitiko, kad koncertą toje bažnyčioje, pavadintą  „Šviesa ir daina“ (Światło i Śpiew“), baigė choras „Saluto“ iš Lietuvos.

 

Paskutinis muzikinis šio choro pasirodymas vyko Krokuvos Filharmonijos salėje. Tai prizų įteikimo ceremonija (Gala z wręczeniem nagród) ir baigiamasis koncertas. Džiugiausia žinia buvo ta, kad choras „Saluto“ konkurse užėmė prizinę II vietą.

 

  

Taigi, net 3 koncertai ir konkursas Krokuvoje kiekvienam dainininkui paliko neišdildomą įspūdį ir naują bei papildytą dainavimo patirtį.

 

Apie kažką nerimtai

 

Apie lietų:

Prieš pirmąjį koncertą visi saliutiečiai buvo pasipuošę koncertiniais drabužiais: merginos avėjo batelius, skarelėmis įmantriai puošė palaidines, vyrai ryšėjo ryškius kaklaraiščius. Choristai iškilmingai laukė stotelėje miesto tramvajaus, kad sėkmingai pasiektų koncerto vietą miesto centre. Matyt, miestas norėjo išbandyti lietuvaičių ištvermę, nes dangus niaukstėsi ir užėjo labai smarki liūtis. Ir tokia didelė, kad ne tik kad horizonto, bet ir šaligatvio, tramvajaus bėgių nesimatė. Taip choristai susipažino su Krokuva šlapi.

 

Apie transporto priemonę:

Vavelio pilies papėdėje ir upės Vyslos vingio peizaže yra autobusų stovėjimo aikštelė. Visai netoliese - Krokuvos filharmonija ir visas senamiestis. Čia autobusą teko panaudoti kitaip, t.y. kaip persirengimo kambarį, o pievą šalia jo – kaip prasidainavimo zoną.

 

Taigi, įprastos žmonėms vietos buvo pritaikytos elementarioms choro reikmėms. Išvada, kuria jau ne kartą rėmėsi saliutiečiai, yra tokia, kad autobusas yra daugiafunkcinis įrenginys.

Apie kitaip:

Jau tampa tradicija kelionės metu išbandyti akustiką keistose vietose. Choro istorijoje buvę įvairių pasidainavimų: po vandeniu Eurotunelyje, tarpuvartėje, po laiptais, kalno viduje, oloje virš vandens, akmens scenoje, pilies griuvėsiuose. Šios kelionės atrakcija – dainavimas druskoje. Veličkų druskų kasyklose, netoli Krokuvos, giliai po žeme yra įrengta bažnyčia. Štai čia ir užtraukė dainininkai savo mėgstamą dainą „Kur giria žaliuoja“. Lietuviška gaida nuaidėjo tamsiais, druskų kasėjų sunkaus darbo ir išlieto prakaito įsirėžusios atminties skliautais... Kasyklos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai lyg požeminis miestas, kurio tunelių ilgis siekia net 300 kilometrų! Keliaujantys saliutiečiai, lydimi gidės (rusų kalba!), saugiai apžiūrėjo apie 3 kilometrų trasą.

 

Apie aguonas:

Šiaurės Lenkijoje pilni laukai raudonų žiedų. Kodėl lenkai augina aguonas ir rugiagėles vietoj javų? Lietuvis to niekaip nesupras. Jei bent tabakas būtų ar kanapės, tada asociacijos aiškesnės. O čia matyt grožis...

 

 

Vieną kartą Krokuvoje

 

Sakoma, kad Kaunas yra Lietuvos širdis, tačiau šį posakį galima pritaikyti ir Lenkijoje. Ten širdis - Krokuva, kuri apie 500 metų buvo Lenkijos sostinė, o 72 metus – Krokuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, valdoma ne vieno karaliaus. Oficialiuose dokumentuose ir dabar miestas žymimas kaip karališkas.

Pats svarbiausias ir didingiausias objektas yra Vavelio kalva ir pilis ant Vyslos kranto.

 

 Pasak legendos, čia gyveno slibinas, susijęs su Krokuvos miesto atsiradimu. Po katedra, kur ilsisi karaliai ir kiti įžymūs žmonės yra ir slibino urvas. Smalsūs saliutiečiai apžiūrėjo katedrą ir pilies prieigas. Tiesa, vaikščioti viduje buvo labai karšta, norėjosi būti pavėsyje, tačiau rūsių katakombos, kur viešpatauja rimtis ir ramuma, jaukiam atokvėpiui netiko.  

Tą pačią dieną, lydimi nepakartojamos ir labai puikios gidės, saliutiečiai vaikščiojo senamiesčiu.

Nuo barbakano (karinių įtvirtinimų) pradėjo pažintį su senuoju miestu. Daugybę nepakartojamų istorijų pasakojo linksmoji vedlė krokuvietė iš Lietuvos ir laikas mieste tiesiog tirpo kas minutę. Sužavėjo didinga ir kilni  Šv. Marijos bazilikos istorija. Iš jos bokšto kas valandą „gyvai“ grojama ta pati melodija, nutrūkstanti toje pačioje vietoje. Melodija kaskart primena XIII amžiuje gyvenusį trimitininką, kuris grodamas trimitu bandė miestiečius perspėti dėl gręsiančio pavojaus. Deja, vos įpusėjus melodijai,  trimitininkas buvo nužudytas.

 

 

 Štai kodėl melodija baigiama toje pačioje vietoje. Šmaikščiosios gidės iniciatyva, choro dainininkai pasikartojo istorijos žinias apie Vytauto Didžiojo laikus, jogailaičių dinastiją, sužinojo, kur gyveno didžiosios miesto ponios ir artistės, kodėl dailininko A.Mateikos skulptūros nosis nučiupinėta, kodėl paršelių galvų bareljefai puošia pagrindinės gatvės namo fasadą, kur prausėsi karalius Jogaila prieš savo vestuves, kodėl pirmadienis yra svarbi diena Krokuvai, kada į Kazimiero kvartalą atvažiavo žydai iš Lenkijos bei Rytų Europos, kur viename kvartale galima išvysti net 6 sinagogas, kur buvo filmuojamas Styveno Spilbergo filmas „Šindlerio sąrašas ir daug kitų įdomybių.

 

Ypatinga asmenybė Lenkijos žmonėms

 

Koks bebūtų žmogus įžymus, šiltas, simpatiškas, religingas ar sumanus, niekas charizma neprilygs Karoliui Wojtylai, t.y. popiežiui Jonui Pauliui II. Anot žurnalistės E.Degutienės, kažin ar apskritai kuri nors iškili pasaulio asmenybė, propaguodama dorovines, krikščioniškas vertybes, sugebėtų it magnetas pritraukti milijonus įvairiausių šalių tiek jaunų, tiek vyresnių tikinčiųjų ir net abejingų religijai žmonių, kaip tai pavykdavo Jonui Pauliui II. Ypatingą dėmesį jis skyrė jaunimui, su juo siejo geresnės ateities viltis. Kiekviename Lenkijos mieste, gyvenvietėje skiriama pagarbi vieta šiai iškiliai asmenybei. Dažnai tai būna skulptūra, koplyčia, paveikslai, plakatai, brošiūros, menamos vietos iš apaštalinių kelionių. Saliutiečiai, besiblaškydami Krokuvos gatvėmis, stabtelėjo ir prie namo, kurio antrame aukšte yra taip vadinamas popiežiaus langelis. Šiame name apsistodavo popiežius Jonas Paulius II ir iki aušros bendraudavo su jaunimu. Pro šį langelį žvelgė ir naujasis popiežius Pranciškus, viešėjęs Lenkijoje susitikti su viso pasaulio jaunimu, susirinkusiu į trisdešimt pirmąsias Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje šių metų liepos mėnesį.

 

Mažojoje Lenkijoje

 

Šio istorinio regiono svarbiausias miestas yra Krokuva. Mažoji Lenkija (Małopolska) yra dabartinės Lenkijos pietrytinėje dalyje ir apima Mažosios Lenkijos, Švento Kryžiaus, Pakarpatės ir Liublino vaivadijas. Po šias apylinkes ir tęsėsi kelionė. Tiesa, po koncertų Krokuvoje keliautojų ratas šiek tiek susiaurėjo, keletas dainininkų sėdę į autobusą jau buvo pasiekę Lietuvą. Ištvermingiausi ir atostogaujantys saliutiečiai sutiko saulėlydį ant Čorštyno ežero kranto šalia didingą praeitį menančios pilies griuvėsių. Sudainavo iš širdies liaudišką dainą ir pajuto laisvo keliautojo dvasią.

 

Dunajeco pilys ( Zamki nad Dunajcem), taip pavadintas pilių ruožas viduramžiais pastatytų ant Dunajeco upės aukštumų. Ši upė vietomis praplatinta, tampa ežeru. Dvi pilis galima pasiekti valtele perplaukus Čorštyno ežerą. Nedrįso saliutiečiai tokiam akibrokštui, tačiau abi jos buvo aplankytos ir apžiūrėtos. Kita, Niedzicos pilis, stovi ant to pačio ežero kranto.

 

Miestų ir miestelių lankymas tęsėsi Tatrų kalnų slėnyje. Zakopanę jau daugiau nei 100 metų lenkai laiko šalies žiemos sostine, tačiau vasarą čia taip pat yra ką veikti. Apsistoję Zakopanėje, po rytinės kavos ir pusryčių, choro keliautojai jau žygiavo į Kuznic, link keltuvo į kalną Kasprovy wierch. Sakyti, kad kopti buvo sunku būtų melagystė, nes visas kelias išklotas akmenimis, eiti patogu, nereikia jokių grandinių ar turėklų. Kelių valandų buvimą kalnuose supo oro permainos – nuo saulėto, kamuoliniais debesimis papuošto dangaus iki tiršto rūko ir smarkaus lietaus.

 

Pakeliui į Liubliną yra gražus mietas Zamostė. Kadangi lietus buvo dažnas palydovas kelionėje, tai ir šį miestą teko lankyti apsigaubus lietpalčiais. Renesanso stiliaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, išlaikęs originalų planą ir jį saugojančius karinius įtvirtinimus.

 

Lenkijos – Lietuvos istorijos įvykiu pažymėtas miestas Liublinas pasitiko saulėtai. Laikas pasirinktas pagal kiekvieno norus: kas vaišinosi vietine kava, kas grožėjosi nuostabiu senamiesčiu, kas lankėsi pilyje, o kas šmurkštelėjo į suvenyrų parduotuvę. Visas senas miestas – tai kelias nuo pilies iki Krokuvos vartų arba nuo vartų į pilies rūmus. Šis miestas paliko ir daug mįslių - tarsi kažkas nepabaigta, neatrasta, paslėpta ar padaryta akių dūmimui, tarsi kažkas atvirkščiai. Ir gal ne dėl to, kad atvykę iš Krokuvos į Liubliną saliutiečiai pateko ne pro taip vadinamus Krokuvos vartus, o iš kitos pusės, teisingosios, nuo pilies.

 

 O galbūt patriotiniai jausmai užgožė paprastą miesto egzistavimą ir lūkesčiai neatitiko tikrovės? O gal tai užuomina, kad šis miestas laukia apsilankant dar kartą...

 

Mozūrijos kampelis

 

Mrongovas kėlė dar didesnių sentimentų nei Liublinas. Miestas vadinosi Sensburgu iki 1945 m. ir priklausė Rytų Prūsijai. Iš čia sąsajos su Mažąja Lietuva arba jotvingiais. Prie nakvynės vietos Mrongove yra Čoso ežeras, šalia jo – pažintinis takas. Šiek tiek juo paėjus giliau į mišką, yra kruopščiai akmenimis apdėliotas, iš žemės trykštantis tyro vandens šaltinis. Legenda byloja, kad jis stebuklingas ir pavadintas meilės šaltiniu (źródłem miłości). Tai galima suprasti kaip simbolinį santaikos palinkėjimą ir priminimą, kad mylėtume vieni kitus ir gyventume santarvėje.

 

 

Kelias namo vedė Šiaurės Lenkijos keliais pro Mikolaikas. Šį miestelį lietuviai atrado prieš keliolika metų, kai jame iškilo vandens pramogų parkas „Tropikana“. Be to, ištisus metus čia vyksta buriavimo regatos ir kitų vandens sporto rūšių varžybos. Miestelio pavadinimas kildinamas nuo šv. Mikalojaus, buriuotojų globėjo. Šventojo vardą pirmiausia įamžino kuklus Mozūrijos kaimelis, o nuo 1726-ųjų – Mikolaikomis pavadintas miestas. 1843 m. didžiuosiuose Mozūrijos ežeruose pradėta nuolatinė laivyba atvėrė naujų galimybių, Mikolaikos tapo populiaria vasaros atostogų vieta.

 

 Čia choro dainininkai stabtelėjo atokvėpiui ir galimybei suvalgyti labai skanių ledų ežero pakrantėje bei mielai papietauti jaukioje kavinėje. Anot vieno keliautojo, pažinti Lenkiją ir neužsukti į Mozūriją būtų tas pats, kas po karališkų pietų likti be deserto. 

 

 

 

Vilma Švabauskienė

 

2016 06 09 -12