Tarptautinis chorinės muzikos konkursas Eišiškėse

Šalia jau dešimtmečius skaičiuojančių tarptautinių chorinės muzikos festivalių ir konkursų Lietuvoje įsibėgėja ir nauji. Vienas jų – „Auksinė Šalčios juosta“, šiemet kvietęs chorus į Eišiškes jau trečiąjį kartą.

 

Eišiškės – nedidelis miestelis Šalčininkų rajone, šalia Lietuvos - Baltarusijos sienos. Atvykus į jį apima jausmas, kad atsidūrei kitoje valstybėje. Netikėtai užkalbintas malonaus praeivio nustembi, kad nesupranti, kas yra sakoma. Nemažiau nustemba ir vietinis gyventojas, nesulaukęs atsakymo. Pasijunti nejaukiai. Dar tie dvikalbiai gatvių, įstaigų pavadinimai... Tačiau pažvelkim į statistiką – Šalčininkų rajone gyvena apie 80% lenkų, 10% lietuvių, 5% rusų, 3% baltarusių, o Eišiškėse lenkų dar daugiau – 85%. Ši statistika paaiškina ir šio festivalio nuostatų ypatumus, tarp kurių - daugiausia diskusijų Lietuvoje iššaukiantis privalomas lenkiškas (lenkų kompozitoriaus arba lenkų liaudies daina) kūrinys festivalyje dalyvaujančio choro programoje. Suprantama, kad gausiai lenkų gyvenamame krašte norima ir kūrinius pateikti jiems suprantama kalba, taip pritraukiant nuo kultūros centrų ir nuo meninės kultūros nutolusių gyventojų dėmesį.

 

Susipažinus su tik prasidedančia festivalio istorija, į akis krinta šio tarptautinio festivalio dalyvių geografinis pasiskirstymas: didžiąją dalį sudaro Lenkijos chorai, gerokai mažesnę – chorai iš Lietuvos, tarp kurių vyrauja Vilniaus krašto lenkiškieji kolektyvai, keletas chorų iš Baltarusijos ir vienetai iš kitų šalių (ankstesniuose festivaliuose yra dalyvavę vienas Latvijos lenkų ir vienas Kaliningrado srities rusų choras). Daug ką paaiškina aukščiau minėta statistika – Šalčininkų rajone vyrauja lenkų kultūrinės tradicijos, kurias dar labiau stiprina artimi ryšiai su Lenkijos valstybe. Dar aiškiau pasidaro įsigilinus į šio krašto istoriją, kurioje atsispindi margaspalvė ir dramatiška, eilę šimtmečių politinius, ekonominius ir religinius skersvėjus kentusi šių trijų tautų – lietuvių, lenkų ir baltarusių istorinė praeitis, bendroje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės aplinkoje persipynusios jų etninės, kultūrinės ypatybės.

 

Todėl šiame krašte vykstantis tarptautinis festivalis yra ypatingas. Kaimyninių, šimtmečiais bendrą istoriją kūrusių šalių chorų sambūris – labiau draugiškas, nei konkuruojantis. Tą patvirtina ir jo programoje akcentuojamas sakralumas, ir Eišiškių Kristaus žengimo į dangų bažnyčios erdvė, kurioje vyksta chorų pasirodymai, ir bendrumo jausmas, chorams dalyvaujant ir kartu giedant mišiose. Juk ir Šalčininkų rajono savivaldybės, ant kurios pečių gula pagrindiniai festivalio organizavimo rūpesčiai, herbe atsispindi šio renginio esmė: iš dviejų dalių susidedančio skydo viršutinėje dalyje sukryžiuoti du raktai - Šv. apaštalo Petro raktai, liudijantys apie katalikišką kraštą, o apatinėje dalyje - riešutų kekė, simbolizuojanti įvairių tautų, gyvenančių Šalčininkų rajone, vienybę ir brolybę. Ir nors Lietuvoje girdisi įvairių įtampą ir nesantaiką didinančių kalbų, festivalio nuostatos orientuotos į draugiškų saitų stiprinimą šių šalių santykiuose.

 

Todėl šiek tiek apmaudu, kad šio festivalio beveik „nepastebi“ lietuviškieji chorai, palikdami lenkiškuosius vienus su negausiu baltarusiškų ir kitų chorų papildymu. Jų dalyvavimas leistų paįvairinti festivalio programas, papildant jas lietuviškais kūriniais – juk pagal nuostatus programoje iki keturių kūrinių be privalomo lenkiško turi būti kūrinys ir gimtąja kalba, privalomas sakralinis kūrinys taip pat gali būti lietuviškas, ketvirtasis – pasirenkamas laisvai. Tokia pusiausvyra kur kas labiau atspindėtų organizatorių siekius festivaliu integruotis į Lietuvos kultūrą, leistų Lietuvoje vykstančiame festivalyje lygiagrečiai girdėti ir valstybinę kalbą. Tuo labiau, kad Eišiškės tiesiogiai susiję su lietuviškos raštijos istorija - iš Eišiškių krašto yra kilęs senosios lietuvių raštijos pradininkas Stanislovas Rapolionis, kuris laikomas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo pirmtaku.

 

Trečiajame „Auksinės Šalčios juostos“ festivalyje – konkurse dalyvavo 25 chorai: iš Lenkijos (17), Baltarusijos (2) ir Lietuvos (6). Tarp pastarųjų – du Šalčininkų ir vienas Eišiškių choras, bei du Vilniaus ir vienas Kauno choras "Saluto".

 

Vakare bažnyčioje visi chorai dalyvavo ir giedojo iškilmingose Šventosiose Mišiose. Po jų maloniai nuteikė solistės Juditos Leitaitės ir Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas. Kitą dieną chorai koncertavo aplinkinėse bažnyčiose, o vidurdienį susirinko į laureatų koncertą.

 

Festivalį organizavo Šalčininkų rajono savivaldybė, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras ir Eišiškių Kristaus žengimo į dangų parapija. Jau trejus metus renginio garbės globėjas – Šalčininkų rajono savivaldybės meras Zdzislav Palevič.

 

Konkurso perklausos vyko penkiose kategorijose: mišrūs suaugusiųjų chorai (daugiau negu 24 asmenys), kameriniai chorai (daugiau negu 24 asmenys), lygių balsų chorai (moterų, vyrų), vaikų chorai (iki 15 metų), jaunimo chorai (16 – 21 metų).

 

Chorų pasirodymus vertino profesionali vertinimo komisija: habil. dr. Bogumila Tarasievicz (komisijos pirmininkė, muzikologė - Lenkija), habil. dr. Iwona Viśniewska – Salamon (dirigentė, chormeisterė - Lenkija), Marina Kirejeva (dirigentė, chormeisterė, Sankt-Peterburgas, Rusija), Rasa Gelgotienė (dirigentė, LMTA lektorė - Lietuva).

 

Mišrus choras „Saluto“ šiame "Auksinės Šalčios juostos" konkurse užėmė I vieta ir gavo specialų prizą už geriausiai atliktą lenkų kompozitoriaus kūrinį.

 

Autorė Gražina Dainauskienė