Dainuojantis pasaulis / Choras "Saluto" Sankt Peterburge

Sankt Peterburge liepos 30 – rugpjūčio 4 dienomis vyko VIII tarptautinis chorų festivalis “Pojuščyj mir” (“Dainuojantis pasaulis”). Daugelio šalių choriniai kūriniai skambėjo įvairiose Peterburgo salėse ir šventovėse, džiugino bei taurino vietinius klausytojus ir atvykusius svečius. Chorų dirigentai galėjo ne tik pristatyti savo chorus, klausytis kasdieninių aukšto lygio koncertų, bet ir pasidalinti profesine patirtimi, papildyti savo menines žinias, prikaupti patirties bei peno būsimiems savo darbų užmojams. Festivalio atidarymo metu skambėjo 44 chorų išmoktas himnas “Pojuščyj mir”, kurio intonacijos tarsi leitmotyvas lydėjo kiekvieną chorą tolimesnių koncertų metu.

Kauno mišrus choras “Saluto” koncertavo Sankt Peterburgo Šv.Petro ir Pauliaus katedroje, Šv.Katrynos bažnyčioje ir auksu žėrinčioje Sankt Peterburgo miesto rūmų salėje (St. Petersburg State Capella). Koncertinių salių kaita, šilta publikos reakcija, organizatorių dėmesys ir aukštas meninis lygis bei chorų tarpusavio bendravimas kūrė pakilią choro dainininkų nuotaiką. Džiugu, kad būtent daina ir muzika plečia naujų pažinčių ratą ir kiekvienas dainininkas nejausdamas kalbos barjero panorėjęs gali užmegzti pokalbį rūpima tema.

Neišdildomą įspūdį chorui “Saluto” paliko meistriškumo kursai (Masterclass). Buvo parinkta P.Čaikovskio religinės kantatos 11-ji dalis mišriam chorui ir mokomi keturi chorai vienu metu. Mokymo procesas neabejotinai buvo nauja patirtis chorui, kitokia, šiek tiek bauginanti ir verčianti susimąstyti apie muzikos prasmę, apie kiekvieno žodžio tartį, apie muzikui duotą šansą prisiliesti prie Dievo įkvėpto kūrinio, apie muzikos kūrinio suvokimą, apie dainininko svarbią vietą chore.

Festivalis buvo organizuotas taip, kad chorai, jautę savo profesionalumo įvertinimo stygių, galėjo dalyvauti ir konkurse. “Saluto” tikslai šioje kelionėje buvo kitokie - choras nesiekė rungtyniauti. Konkurso nugalėtojų koncerte pasirodė stipriausieji chorai: Armėnių Speghani choras iš Jerevano, Baltarusijos Merginų choras “Magic lilies” iš Minsko, Slovėnijos, Lenkijos, Izraelio, Italijos, Rusijos, Uzbekijos ir kitų šalių chorai bei ansambliai. Klausytojų ir žiūrovų simpatijas pelnė margaspalviais kimono pasipuošęs Japonijos Anjo Gakuen Aukštosios mokyklos merginų choras. Baigiamojo koncerto metu, kuris vyko vienoje ištaigingiausių Sankt Peterburgo miesto muzikinių salių (Pevčeskaja kapela), atsiskleidė gražiausioji tarptautinio festivalio “Pojuščyj mir” paletė – chorinė daina skambėjo aukso ornamentais, purpurinio aksomo krėslais išpuoštoje erdvėje. Kauno mišrus choras “Saluto”, dainavęs ir šiame koncerte, liko sužavėtas ne tik rusiško puošnumo sale, bet ir nuostabia akustika. Tai buvo tikrasis karališkas muzikinis Sankt Peterburgo veidas.

Sankt Peterburgo spalvos

XX a. šis miestas tris kartus pakeitė savo pavadinimą: iki 1914 - Sankt Peterburgas, iki 1924 - Petrogradas, iki 1991 - Leningradas, o nuo tada Sankt Peterburgas vėl. Miestą įkūrė Petras I-asis 1703 m. ir perkėlė čia Rusijos imperijos sostinę, kuri atgal į Maskvą buvo sugrąžinta po 1917 m. Rusijos revoliucijos. Miestas yra išsidėstęs Nevos upės deltoje, daugiau nei 40-yje salų ir yra Europos čempionas tiltų gausa. Sankt Peterburge gyvena apie 4,7 mln. žmonių, nors per pastaruosius 100 metų du kartus kentėjo - pilietinio karo ir blokados bei neutroninės bombos bandymo metu: grėsė gyventojų išnykimas.

Chorą „Saluto“ lydėjusi gidė Lena minėjo, kad Peterburgas yra toks miestas, kuris arba priima Tave arba žmogus lieka miesto nesupratęs. Tarpinio jausmo nebūna. Saliutiečiai liko miestu patenkinti, nes pamatė daug gražių pastatų, karališkąsias rezidencijas, pavaikštinėjo po parkus ir miesto gatves, drąsesnieji vėžinosi miesto metro, o kai kurie išrankieji aplankė Sankt Peterburgo baleto teatrą. Glumino ir žavėjo miesto didybė bei senųjų pastatų daugybė, kurie vienu buvo panašūs ir skirtingi.

Derindami koncertus ir repeticijas, kiekvieną dieną choro „Saluto“ dainininkai lankė pasirinktas gražiausias miesto vietoves. Jau sekančią dieną nuvyko į Ermitažą (Žiemos rūmus) - vieną didžiausių ir seniausių muziejų pasaulyje, Jekaterinos II-osios įkurtą 1764 m. Šviesumu ir gašlumu pasižymėjusios imperatorės Jekaterinos II laikais suklestėjo ir Carskoje selo - vasaros carų rezidencija. Tada čia buvo pastatyti pagrindiniai statiniai, įkurti parkai, gėlynai. Interjeras pribloškė aukso spindesiu bei netikėtais sprendimais – gintaro mozaikomis išdabintu Gintaro kambariu, inkrustuotais sandalmedžio gabalėliais parketu, stiuko ornamentais įrėmintu barometru, originaliais povus vaizduojančiais sienų apmušalais, optinę paslaptį slepiančiomis lubų freskomis. Kita carų vasaros rezidencija Peterhofe stulbino vandens inžinerijos stebuklais – daugybe skaidraus vandens fontanų, kaskadų ir barokiniais prabangiais rūmais, slepiančiais Jekaterinos II aistrų intrigas. Plaukiojimas pagrindine Sankt Peterburgo vandens arterija, upe Neva ir jos kanalais, atvėrė kitokius miesto istorijos puslapius. Chorą lydėjusi gidė Flora pasakojo apie  čia gyvenusius ir kūrusius žymius žmones (Dostojevskį, Puškiną, Bloką), legendomis apipintus tiltus bei namų skersgatvius, apie mažosiose gatvelėse (Moika, Fontanka) vykusį tikrąjį rusų gyvenimą. Ant vieno namo buvo matyti bareljefas - grifė, savo krauju maitinanti du jauniklius. Tai simbolinis grafų ir didikų laikus menantis ženklas, žymintis slaptuosius gimdymo ir vaikų globos namus. Daug įdomybių stebino choro „Saluto“ kolektyvą ir jo fanus: 1917 m. Spalio revoliuciją menantis paminklas - kreiseris „Aurora“; akylieji sfinksai su gripodais saugantys Nevą ir stebintys kiekvieną atvykusįjį; greitasis metro su puošniomis stotimis; rusiškų blynelių užeigos ir restoranėliai; aukso kupolais puoštos cerkvės; dekoruoti namai; triukšmingi suvenyriniai turgeliai su matrioškomis bei stebuklingais kiaušiniais ir kt.

Miesto mitai ir vaiduokliai

Daugelis Sankt Peterburgo namų yra pastatyta anomalioje zonoje, o apie 10% yra įsikūrę vadinamose "žuvimo vietose". Apie tai žmonės žinojo jau seniai, todėl buvo paprotys prieš statant statinį atidžiai patikrinti vietą. Legendose minima, kad buvo daroma taip: ten, kur ketinama ką nors statyti, pakabindavo žalios mėsos gabalą. Jei jis supūva, namo nestatydavo.

Sankt Peterburge yra ištisi rajonai, pastatyti buvusių pagonių šventyklų vietoje. Viena iš tokių vietų yra Petro ir Povilo tvirtovė. Šioje vietoje gyveno daug erelių ir jie skraidydavo ratais. Petras I laikė juos antgamtinio pasaulio pasiuntiniais, šėrė juos ir saugojo. Jis įsakė statyti Petro ir Povilo tvirtovę tik tada, kai ereliai apsuko aplink tą vietą du ratus.

Viena mistiškiausių ir paslaptingiausių vietų Sankt Peterburge - Aleksandro Nevskio vienuolynas. Pastatytas XVIII a.pr. ant senovės pagonių šventyklos liekanų, jis visada buvo apgaubtas paslaptimis. Sakoma, kad baltąją naktį vaikšto vaiduoklis "girtas duobkasys”. Svirduliuodamas kaip apgirtęs vyras, vilkintis purvinu apsiaustu, jis klajoja  nuo vieno kapo prie kito. Jei jo kelyje pasitaiko vėlyvas pakeleivis, jis paprašo jo, kad pavaišintų degtine. Neduok Dieve, nelaimėlis neturės alkoholio: vaiduoklis tada sukapos jį kastuvu.

Bronzos raitelis, paminklas Petrui I, yra vienas Sankt Peterburgo simbolių. Viena iš legendų byloja, kad vieną dieną Petras I taip linksminosi - arkliu šokinėjo nuo vieno Nevos kranto į kitą. Pirmą kartą jis sušuko: "Viskas Dievo ir mano!", ir šoktelėjo per upę. Antrą kartą jis pakartojo: "Viskas Dievo ir mano!", ir vėl šuolis buvo sėkmingas. Tačiau trečią kartą imperatorius supainiojo žodžius ir pasakė: "Viskas mano ir Dievo!" Tuo metu jį pasiekė Dievo bausmė: jis sustingo, suakmenėjo ir amžinai liko paminklu sau.

Muzikinis tiltelis

Peterburge yra tiltas per kanalą, vadinamas dainininkų tiltu (Pevčeskyj most). Šiuo tilteliu ne kartą vaikščiojo ir „Saluto“ choristai – į koncertus, į repeticijas. Šis pavadinimas sietinas su vienoje tiltelio pusėje esančiu pastatu, kuriame caro laikais buvo įsikūrusi rūmų dainininkų kapela. Taigi ir tiltelis per kanalą, vedantis nuo kapelos salės į Ermitažo aikštę, pavadintas šios kapelos vardu. Kas žino, galbūt prieš 250 metų rūmų dainininkai šiuo tilteliu skubėdavo į Žiemos rūmus linksminti Jekaterinos Didžiosios ar jos svečių, o gal stebėdami tilteliu ateinančius garbius klausytojus jaudindavosi ir lūkuriuodavo ant scenos laiptelių? Tačiau nebylūs tilto žibintai tyli, o tekantis vanduo aidu palydi polifoniškai skambančias paslaptis.

Kiek dainininkų praėjo tilteliu šio festivalio metu – niekas nesuskaičiuos. Tačiau kaip ir anksčiau, taip ir dabar tai buvo kelias, vedantis muzikos link, jungiantis įvairių šalių žmones viena idėja, vienu reikalu, viena sija – chorine daina.

Vilma Švabauskienė

 

Grįžti atgal