Choras „Saluto“ Vokietijoje

Šiemet Kaunas ir Vokietijos Lippe apskritis švenčia bendradarbiavimo 20-metį. Ta proga dvejus metus gyvuojantis Kauno choras „Saluto“ viešėjo kultūriniu paveldu garsėjančiame Detmolde.

Choro „Saluto“ vadovei Ramutei Štreimikytei (nuotr.) ši kelionė į Detmoldą buvo jau trečioji. Šiame mieste chorvedė yra buvusi su choru „Leliumai“, kuriame chormeistere dirbo per 20 metų. Naujai susikūrusio choro „Saluto“ vizitas į Detmoldą – simbolinis gražaus bendradarbiavimo su šio miesto filharmonijos choru atnaujinimas. Choristų, kurie dar prisimena turį draugų iš Lietuvos, likę nedaug. Kartu su kolegomis iš Latvijos ir Lenkijos „Saluto“ dalyvavo septintajame tarptautiniame chorų festivalyje ir pakvietė klausytojus net į tris koncertus. Dainininkai patyrė malonumą koncertuoti tokiose erdvėse kaip istorinė „Erlöserkirche“ bažnyčia ir Lippe kunigaikščio vasaros rezidencijos (kurioje nuo 1947-ųjų įsikūrusi Detmoldo Muzikos akademija) parkas.

Miestas su įspūdinga istorija

Lippe apskrities herbe matyti raudonas gėlės žiedas. Tai – Lippe kunigaikščių, kurių pavarde pavadinta visa apskritis, simbolis. Iki XX a. pradžios Detmoldas buvo pagrindinė šios kilmingos šeimos rezidencijos vieta, o 1918-aisiais miestas buvo paskelbtas laisvosios Lippe valstijos regionine sostine. 1947-aisiais, Lippe apskričiai įsiliejus į federalinį Šiaurės-Reino Vestfalijos regioną, Detmolde įsikūrė regiono valdžia.

Istorinis Detmoldo centras abiejų pasaulinių karų stebuklingai išliko beveik nepaliestas. Žinovai čia gali pamatyti trijų istorinių periodų statinius: tipiškus namus su sienojais iš XVII a. pabaigos, neoklasikinius Biedermeierio laikotarpio (1830-1860) statinius bei Vilhelmo stiliaus istorinius bei komercinius pastatus, pradėtus statyti nuo 1875-ųjų. Nuo 1980 m., besilaikant Šiaurės-Reino Vestfalijos istorinių pastatų priežiūros įstatymo, Detmoldo valdžia sudarė saugotinų istorinių pastatų sąrašą. Šiuo metu jame yra 625 pastatai, iš kurių 415 galima pamatyti istoriniame miesto centre.

Netoli miesto rotušės, pačioje senamiesčio širdyje, apsupta parko ir prisišliejusi prie senovinės miesto sienos stūkso Lippe grafų pilis. Virš jos iškelta vėliava ir šiandien rodo, kad pilies šeimininkas yra namuose – istorinėje savo protėvių rezidencijoje.

Vokiškas vaišingumas 

Jei manote, kad vokiečiai – šalti žmonės, kurie savo elgesį matuoja pagal „apsimoka-neapsimoka“ principą, klystate. Choro „Saluto“ dainininkai gali pasigirti patyrę tikrąjį vokišką vaišingumą – gavę pasėdėti prie vieno stalo su gerbiamu Detmoldo mero pavaduotoju ponu Gerd Röttgen bei Lippe apskrities tarybos pirmininku Friedel Heuwinkel. Išklausę sveikinimo kalbas choristai turėjo progą išbandyti istorinės rotušės akustiką, paleidę dangun porą skambių lietuviškų dainų.

Kasdien choristus lydėjęs Detmoldo filharmonijos choro dainininkas Gerhard Meitz parodė, kad miestas garsus ne tik savo istorija, bet ir pasivaikščiojimų maršrutais. Choristai turėjo progą apsilankyti etnografiniame kaime, kuriame galima pamatyti atkurtus Vestfalijos regiono pastatus ir įsivaizduoti to krašto gyvenimą prieš keletą šimtmečių. Buvo aplankytas vieningos Vokietijos simbolio Hermano paminklas, nuo kurio papėdės atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į Vestfalijos miškus, o senosios uolos, likusios keltų šventyklos vietoje, pakvietė susimąstyti apie dar senesnius laikus. Ypatingai įdomus buvo apsilankymas parke, kuriame auginami plėšrieji paukščiai. Laimei, lietus nesutrukdė paukščių dresuotojams surengti įspūdingą pasirodymą, kurio metu buvo galima iš arti pajusti erelių ir sakalų plunksnų šiurenimą.

Muzika suvienija širdis

 Detmoldas turėjo ir savąjį „Karalių saulę“. Tokiu vardu vadinamas vienas iš Lippe monarchų – kunigaikštis Friedrichas Adolfas. Europoje įgijęs išsilavinimą bei pomėgį muzikai ir dailiesiems menams šis valdovas garsėjo savo išlaidžiu gyvenimo būdu. Todėl nenuostabu, kad jis panardino regioną į didžiules skolas. Tačiau „Karalių saulę“ detmoldiečiai prisimena su meile. Tai jis iškasė kanalą, kuris ir šiandien miestui suteikia savitumo. Šiuo kanalu Friedrichas Adolfas su savo svita keliaudavo iš pilies į gamtą, o kelionėje jį lydėdavo muzikantų būrys. Į pakrantę vakare išėję gyventojai galėdavo mėgautis gamta bei muzikos skambesiu. Būtent šis kunigaikštis XVIII a. pradžioje pastatė itališko stiliaus rūmus savo žmonai, kuriuose šiuo metu yra įsikūrusi viena iš profesionaliausių Europoje Muzikos akademija.

Turbūt nė pats kunigaikštis nebūtų nusivylęs savo parko puošnumu pagrindinio festivalio koncerto metu. Prožektoriai ir žvakių liepsnelės sukūrė šventinio vakaro įspūdį, o įvairiose parko vietose išdėstytos scenos kvietė paklausyti chorų atliekamų dainų. Nors iš skirtingų šalių atvykę choristai atliko kūrinius savo gimtąja kalba, gausūs plojimai, ašaros klausytojų akyse ir jų išreikštas dėkingumas abejonių nepalieka – muzika šneka pačia universaliausia kalba. Tokia, kurią puikiai supranta kiekvieno žmogaus širdis.

 

Grįžti atgal