Choro “Saluto” viešnagė Provanse

Choro "Saluto" pirmoji kelionė į kitą šalį nudžiugino dideliu įspūdžių ir laukto koncerto svetur pasisekimu. Birželio 20-23 dienomis choras svečiavosi Prancūzijoje, o visa kelionė truko gerokai ilgiau. Pasididžiuoti yra kuo: aplankytos net 8 Europos šalys; šiltas bendravimas ir susitikimas Provanso krašte su Ventabren'o mišriu choru "Vivace"; lietuviškos chorinės muzikos blyksnis toli Prancūzijos pietuose; bendro repertuaro pažiba - lietuviška ir prancūziška muzika bendro koncerto metu. Šalia lietuviškų ir klasika tapusių dainų, tokių, kaip M.K.Čiurlionio „Bėkit bareliai“, J.Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, puikiai derėjo ir šiuolaikiniai Z.Bružaitės, N.Sinkevičiūtės kūriniai, o greta J.Naujalio motetų –žavinga G. Forė muzika.

Choro „Saluto“ repertuaras platus, todėl atrenkant dainas kilo nemažai klausimų: kurios dainos skambėtų geriau, ir kurias reiktų „brandinti“? Pasirinktas optimaliausias variantas, sujungęs tiek klasikines, tiek kitomis kalbomis atliekamas bei skirtingo charakterio dainas. Koks jis? Tai vadovės Ramutės prerogatyva, t.y. numatyti ir pasitikėti jaunu choru tiek, kad patenkintas būtų tiek klausytojas, tiek atlikėjas, ir žinoma dirigentas. Taip ir buvo. Aišku viena, jei choras šypsosi – daina skambės, jei choras „be veido“ – kyla grėsmė dainai likti neišgirstai. Tokia realybė.

Nauju išrankiu repertuaru, dideliu entuziazmu ir dar neišbandytomis galimybėmis choras „Saluto“ parodė, jog ryžto sumanymams pakanka. Tereikia nepraleisti impulso veikti. Ir štai rezultatas – puiki viešnagė Prancūzijoje. Ir ne tik! Ši kelionė sutvirtino naujus ryšius, praturtino kolektyvo kontaktinius ryšius svetur, o choristams suteikė ypatingo pasitikėjimo, t.y. tokio, kuris leidžia suprasti, jog būti choristu – tai privilegija, leidžianti pajusti savo vertę. Ir ne šiaip sau pranašumą, o tokį, kuris neįkainojamai sugrįžta koncerto metu, kai pamatoma klausytojo reakcija. Itin malonu, kai reakcija pranoksta lūkesčius... Kiekvienas muzikantas žino tą paslėptą, sunkiai įvardijamą pasitenkinimo gaidą, kai plojimai rodo publikos skonį ir muzikos poveikį. Choro „Saluto“ koncertuose, kurie vyko Prancūzijoje ir Lietuvoje, tokia reakcija – jau ne naujiena. Plojimai, pagarba atsistojant - ypač malonūs ir muzikos meno lygį rodantys palankūs ženklai.

Choro „Saluto“ vedlys – vadovė Ramutė. Jos tikslūs mostai, profesionalumas ir muzikos pajautimas kaip minkštas muzikinis aksominis audinys atsispindi choro atliekamose dainose bei giesmėse. Daug emocionalumo? Moteriškas stilius? Hm... Ar tai blogai? Įdomu, ar atsirastų bent vienas, kad ir muzikos profanas, drįstantis teigti, jog muzikos pajautimas ne asmenybės išraiška? Pasakysiu dar aiškiau, kad tik spalvinga asmenybė sugeba įžiebti ir surasti tą giją, kuri muzikos kūrinį verčia skambėti širdyje, kitaip – tai tik muzikos rašto skaitymas. Choras „Saluto“ gali tik džiaugtis, jog vadovė atkakliai bet minkštai, griežtai bet šiltai ir tiksliai bei „švariai“ sugeba surasti meniškąjį kodą pasirinktoje dainoje, kurią mėgsta klausytojas, atlikėjas ir kas žino, galbūt ir kūrėjas...

Ši kelionė atvėrė naujus choro „Saluto“ gyvavimo horizontus bei praplėtė galimybes, suteikdama vilčių naujiems koncertiniams projektams. Numatyti ateitį galima keliais būdais, tačiau choro gyvavimo pagrindinis pašaukimas – noras dainuoti. Kaip jį išlaikyti ir kaip norą paversti profesionaliu muzikavimu – štai uždavinys, kuris jau turi sprendimą. Tikėtina, kad būsimieji koncertai tai įrodys.

 

Grįžti atgal