Choro „Saluto“ dainos ištirpdė britų santūrumą

Vasaros metas kupinas kelionių, kurių įspūdžiai sustingsta fotonuotraukose, matytos erdvės ir veidai atsikartoja video įrašuose. Vėliau peržvelgiamos sustabdytos akimirkos sugrąžina į netolimą praeitį, atgaivindamos prisiminimus.

                      Kauno mišrus choras „Saluto“, vadovaujamas Ramutės Štreimikytės, dar tebegyvena kelionių įspūdžiais, nors jau nuo viešnagės Jungtinėje Karalystėje praėjo nemažas laiko tarpas. Kolektyvas kasmet surengdamas apie dešimt koncertų, bent kelis jų paruošia užsienio išvykoms, tokiu būdu ne tik parodydamas savo pasiekimus, pristatydamas savo krašto chorinio dainavimo kultūrą, bet ir pasisemdamas neišdildomų įspūdžių, užmegzdamas naujas pažintis.

Tačiau šiemetinė kelionė - ypatinga. Ir ne vien dėl to, kad jos koncertai buvo skirti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio sukakčiai. Ši kelionė – tęsinys pavasarį užsimezgusios draugystės tarp chorinę dainą mylinčių mėgėjų chorų – gegužės mėnesį pirmą kartą Lietuvą aplankiusio Pasaulio muzikos choro „Lingmara“ (vadovas Tony Barby) iš Anglijos miestelio Čipenhamo (Chippenham) Viltšyro grafystėje ir kauniečių choro „Saluto“. Chorų bendravimo iniciatorė – lietuvė Eglė Rudolph, jau kurį laiką gyvenanti Čipenhamo ir dainuojanti „Lingmaros“ chore.

Pirmoji pažintis gegužę buvo trumpalaikė, bet tvirta. Tąsyk KTU III-jų rūmų salėje įvykęs anglų ir lietuvių chorų koncertas (taip pat dalyvaujant KTU mišriam chorui „Absolventas“), jame ir po jo surengtos turiningos vakaronės metu kartu dainuotos lietuvių ir anglų dainos, nuotaikingi tautiniai šokiai bei rateliai suartino britus ir lietuvius. Jau tada išankstinis lietuvių įsitikinimas apie uždarokus ir santūrius anglus gerokai pakito.

Tad liepos mėnesį į Čipenhamo salutiečiai vyko ne kaip į eilinę koncertinę – turistinę kelionę. Jų nekantriai laukė naujieji draugai, išpuošę savo choro būstinę lietuvių tautinės trispalvės spalvomis išrašytais sveikinimais. Užsimezgę asmeniniai kontaktai, gyvenimas anglų choristų šeimose leido įsitikinti, kaip gali pasikeisti nuostatos, paveiktos nuoširdumo ir betarpiško bendravimo. Britų uždarumas ir nuo pašaliečių akių saugomas privatumas ypač taikliai apibūdinamas fraze „Mano namai – mano tvirtovė“. Tačiau dar Kaune atsiradusi bendravimo šiluma sutirpdė nepasitikėjimo ledus, atverdama britiškųjų tvirtovių vartus ir sugriaudama santūrumo sienas.

Iš Kauno pajudame ankstyvą liepos 2-sios rytą. Ilga kelionė per karščio bangos alinamą Europos žemyną link D.Britanijos salų: kertame Lenkijos sieną, užstringame eismo kamštyje ties Varšuva, pasiekiame Vokietijos vidurį - prieš nakvynę apsidairome Hanoveryje, anksti ryte vėl į kelią, dar keletas kamščių ties Eindhovenu ir Antverpenu, ir mes jau prie Eurotunelio... Deja, po kovos su visais kamščiais mūsų povandeninis traukinys nelaukia – pavėlavome vos keletą minučių... Paguoda, kad į eilę vėl pateksime ne taip ir vėlai – vos už keturių valandų. Pagaliau keliamės per Lamanšą - lėkdami virš 300 km per valandą greičiu dainomis išbandome greitaeigio „Šatlo“ akustiką ir ... skubiai keičiame pirmosios dienos Anglijoje maršrutą bei apžvalgos objektus. Spaudžiami laiko ir atsisakę baltųjų uolų pakrantės Rytų Sasekso grafystėje, skubame tiesiai į Čipenhamą pas bičiulius. Vakarop mes jau sukiojamės miestelio gatvėmis, ieškodami „Lingmaros“ choro būstinės – „The Couse“ muzikos ir meno centro. Jo nepastebėti neįmanoma – iš tolo pasitinka geltonai, raudonai, žaliai išrašytas „Sveikiname SALUTO“. Netrukus mes jau glėbesčiuojamės, vaišinamės, bendraujame ir... išsiskirstome po svetingųjų britų namus.

Šeštadienis – pirmojo koncerto diena, tad kelionių įspūdžiai apsiriboja dviem miesteliais – Aveburiu ir senoviniu Lakoku (Lacock). Avebury – vietovė, garsi akmenų ratais, ne mažiau įspūdingais už Stounhendžą, tačiau jų lankymas nemokamas ir neapribotas apsauginiais aptvarais. Galima prisiliesti prie tūkstantmečius menančių akmenų, savo išdėstymu kuriančių ypatingą energetinį lauką. Tą ir darome... Grįžtant užsukame į Lakoką – miestelį, tarsi sustingusį laike. Ne veltui jame filmuotos įvairių istorinių filmų, tame tarpe ir istorijų apie Harį Poterį scenos. Įžengiant į miestelio aikštę prie rotušės laukia siurprizas – specialiai mums parengtas Čipenhamo liaudies šokėjų ansamblio pasirodymas. Grožėdamiesi pro autobuso langus Viltšyro grafystės vaizdais skubame į laikinaisiais namais tapusį Čipenhamą ruoštis koncertui. Po jo – nuotaikinga vakaronė. Tačiau atsipalaiduoti nevalia – sekmadienio vidurdienį laukia kitas koncertas – šv. Andrejaus bažnyčioje, po kurio paliekame Čipenhamą. Kelionė tęsiasi – lankomės romėnų laikus menančiame Bate (Bath), su kuriuo nuodugniai supažindina mūsų draugai iš „Lingmaros“ choro.

Kita diena mums ypatinga – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, o britams – eilinis liepos šeštosios pirmadienis. Lydimi „Lingmaros“ atstovų vykstame į Oksfordą – vieną žymiausių pasaulyje universitetą – miestą. Pasivaikščioję rimtį ir susikaupimą saugančiais koledžų kiemeliais, užsukę į vieną kitą patalpą, spontaniškai padainavę tiesiog gatvėje prie eilinio koledžo ir atsisveikinę su lingmariečiais judame link Velso. Pakeliui artėja 21 valanda, Lietuvos laiku – 19-ta. Tai tas laikas, kada visi pasaulio lietuviai stoja dainuoti Tautinę giesmę. Dairomės sustojimo, rikiuojamės, žiūrime į laikrodžius, ir ... visi kartu: „Lietuva, Tėvyne mūsų...“ Sunkiai nusakomas jausmas...

Velse lankomės sostinėje Kardife, įspūdingo grožio Kardifo pilyje, dairomės po apylinkes. Visai netoli - Karlo Jenkinso gimtinė, kurio kelis kūrinius iš naujausio rinkinio „Motetai“ specialiai įtraukėme į kelionės koncertines programas. Gamtos įspūdžius vainikuoja Trijų uolų įlanka Goverio pusiasalyje. Žvelgiame į Atlanto tolius, fotografuojamės...

Ruošiamės kelionei namo. Tačiau naktį pasiekusios žinios apie prasidedančius transporto streikus Londone verčia keisti maršrutą ir vietoj numatyto turo po Londoną apsilankyti Vinčesteryje. Antrą kartą pavėluoti į Eurotunelį nėra jokio noro. Nors ir su nuotykiais (streikų atgarsiai nuraibuliavo gerokai toliau už Londono), Eurotunelį pasiekiame laiku. Iškilę kitame Lamanšo krante lengviau atsikvepiame. Pasivaikščiojimas po vakarinę Kalė (Calais), ryte – greitas perbėgimas Briūgės senamiesčio gatvelėmis (o taip norėjosi užsibūti ilgiau), ir vėl ilga kelionė per visą Vokietiją iki Giorlico (Görlitz). Anksti ryte prieš paskutinį kelionės etapą – galimybė pasivaikščioti po išskirtinio grožio šio Saksonijos perlo senamiestį, istorijos audrų padalintą tarp dviejų valstybių. Tačiau jėgų anksčiau keltis užteko ne visiems – rytinis miegas toks saldus...

Kad kelias namo neprailgtų – autobuse nenuobodžiavome: kelionės faktai išsiliejo klausimais – atsakymais proto mūšiuose, įspūdžiai – keliauninkų pasisakymuose, nuovargį malšino kino filmai ir dainos. Nepajutome, kaip nakties tamsoje sušvito Kauno žiburiai...

Bet didžiausią įspūdį viešnagėje už Lamanšo paliko ne pažintys su priešistorę menančiais objektais, lyg iš pasakų iškylančiais miesteliais, senosiomis bažnyčiomis ir nuo laiko patamsėjusio smiltainio statiniais. Kur kas labiau jaudino šiltas priėmimas ir „Saluto“ choro pasirodymų įvertinimas. Salutiečiai anglų klausytojams parengė dvi koncertines programas: viena jų buvo pristatyta Viltšyre vykusiame ChippFest festivalyje, vienijančiame menus, dramą ir įvairių žanrų muziką, kita sukvietė klausytojus į Čipenhamo miesto šv.Andriaus (St.Andrews) bažnyčią. Atsakomybę didino išankstinis aukštas choro pristatymas ir festivalio koncerto sceną Muzikos ir meno centre The Couse puošusios Lietuvos bei Anglijos vėliavos, liudijančios apie dviejų chorų ir tautų kūrybinį bendradarbiavimą. Jausdami didelį klausytojų susidomėjimą ir palankumą, „Saluto“ choristai klausytojų pilnutėlėje salėje nuoširdžiu dainavimu nepaliko abejingų. Po koncerto jo dalyvius sveikinęs Čipenhamo miesto meras David Powell dėkojo salutiečiams už jaudinantį pasirodymą, išsakydamas mintis apie chorinio meno galią vienyti ir tobulinti žmoniją, skleidžiant gėrį ir taiką. Klausytojų šiltus aplodismentus ir dėkingumo kupinus žvilgsnius palydėjo mero išsakyti žodžiai: „Jūsų dainavimas mus labai paveikė“.

Dažniausiai aptarinėjamas muzikos poveikis klausytojams, o apie atliekamos muzikos poveikį pačiam atlikėjui užsimenama rečiau. Tačiau šis ryšys abipusis. Kuo daugiau spinduliuojama kūrybinės energijos iš savęs, tuo stipriau ji sugrįžta atgalios. Tuo galima buvo įsitikinti kitą dieną. Po dar iškilesnio koncerto bažnyčioje buvo visai nekeista tuoj po pasirodymo išgirdus pačių choristų mintis apie sukilusius jausmus dainuojant, išvysti ašarotas dėkingų anglų akis. Ne mažiau dėkingi buvo ir choristai, jautę klausytojų širdžių atvirumą ir galėję su jais dalintis muzikos teikiamu gėriu.

Tačiau vargu ar šis chorų kūrybinis bendradarbiavimas ir draugystė, dalijantis dviejų šalių kultūra ir chorine patirtimi, būtų užsimezgę, jei „Saluto“ choro parengtas mėgėjų meno projektas „Daina, jungianti Lietuvą ir Angliją“ nebūtų sulaukęs Lietuvos kultūros tarybos bei Kauno miesto savivaldybės paramos. Projektas tikslą pasiekė – dainos suartino skirtingų kultūrų ir tradicijų atstovus, leisdamos artimiau pažinti ir suprasti vieni kitus. Prie to prisidėjo ir Kauno J.Gruodžio konservatorijos globa bei jos direktoriaus Kęstučio Bliujaus palaikymas, sudarant galimybes repetuoti, suprantant dainavimo chore naudą kur kas plačiau. „Saluto“ choras dainavo kartu su anglais lietuviškas ir angliškas dainas, o „Lingmaros“ choristai savo repertuarą papildė lietuvių liaudies dainomis. Ir ne tik jomis. Vis drąsiau jų tariami skambėjo lietuviški žodžiai ir frazės.

Daina, ypač dainuojama grupėje, turi didelį poveikį pirmiausia ją dainuojantiems. Tai ne tik bendras kvėpavimas, šalia stovinčiojo pojūtis ir darnos siekimas. Teigiama, kad netgi širdžių plakimas suvienodėja kartu dainuojant. Ko gero tai vyksta ir tada, kai lietuviai visame pasaulyje vienu metu gieda Tautinę giesmę, kur bebūtų. Ta minutė chorą „Saluto“ pasitiko kelyje vykstant iš Oksfordo į Velsą, bet tai nesutrukdė sustojus pusiaukelėje įsijungti į bendrą visame pasaulyje „Tautinės giesmės“ chorą – vieningu kvėpavimu, vieningu širdžių plakimu. Šį kartą – Anglijos žemėje.

Kelionės įspūdžiai atgyja prisiminimuose, koncertų įspūdžius atkartoja jų metu daryti įrašai, bendravimo šiluma išlieka bendraujant. „Lingmaros“ choristai atsisveikindami tvirtino: „Mes dar susitiksime...“

 

Autorė Gražina Dainauskienė