Katalonietiškas lietus nenustelbė choro„Saluto“ entuziazmo

Spalio mėnesį vėstančios dienos pamažu tolino vasaros prisiminimus, tačiau Kauno „Saluto“ choristai puoselėjo viltis, kad vasara pas juos sugrįš – jei ne Lietuvoj, tai saulėtoje Ispanijoje, į kurią pradėta ruoštis prieš gerą pusmetį. Choro vadovės Ramutės Štreimikytės išžvalgyti ispaniškos chorinės muzikos klodai, bet ji koncertinės kelionės repertuarui papuošti parinko kataloniečių kompozitoriaus J. Altisento dainą „Idilė“. Juk vykstama ne šiaip į Ispaniją, o į Katalonijos sostinę Barseloną. Beliko perprasti ispaniškų – kataloniškų tarmių įmantrybes. Čia mums pagelbėjo pats tikriausias katalonietis – Miguel Puertas iš Barselonos, jau ne vienus metus dėstantis ispanų kalbą Vytauto Didžiojo universitete.

Pagaliau mes, spalio 17 dieną, palikę žvarbą ir lietų Lietuvoje, lėktuvu nusileidome vasarą išsaugojusioje Barselonoje. Keistokai atrodėme oro uoste su šiltais megztiniais ir striukėmis tarp šortuotos ir berankovės vietinės publikos. Tik kiek vėliau supratome, kad lietų iš Lietuvos vis tik pasiėmėme, nes jis mus lydėjo beveik visas viešnagės Katalonijoje dienas, o artimieji, likę Lietuvoje mėgavosi bobų vasara. Bet tai mūsų nuotaikos per daug nesugadino, nes rūpėjo kuo daugiau pamatyti, išgirsti, pajusti per trumpą laiką, kartu prisistatant su choro programomis dviejuose koncertuose.

Nežinia, ar būtume tiek pamatę ir patyrę, jei ne mūsų grupės globėjas ir patarėjas – Ispanijos ir Katalonijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Raimundas Michnevičius. Jo rūpesčiu kiekvieną rytą netoli mūsų viešbučio jau laukdavo autobusas, vežantis mus tai link Prancūzijos - už 140 km Figueres mieste esantį dailininko S.Dali muziejų-teatrą, tai į kitą pusę pusšimtį kilometrų - į Montserrat vienuolyną kalnuose, tai į apžvalginę ekskursiją po miestą, tai į Guelio parką, tai į koncertą...

Apgalvotai paskaičiuotas laikas, išankstiniai užsakymai pietums taupė mūsų valandas, kurių užteko reginiams ir pačioje Barselonoje: įžymiojo architektūros avangardisto A.Gaudi pastatai, jo įspūdingojo Casa Mila (La Pedrera) eksterjeras ir interjeras, senųjų gotikinių bažnyčių gausa ir neprilygstamoji Sagrada Familia (Šv.Šeimynos bažnyčia), pradėta statyti dar 1882 m., įkūnijanti sunkiai protu suvokiamos didybės A.Gaudi idėjas, kurių įgyvendinimui šimtmetis – per mažas laiko tarpas.

Vakare, užsidarius lankytinoms muziejinėms erdvėms, nuobodžiauti netekdavo. Barselonos šurmulys neaprimdavo net ir po vidurnakčio – įvairaus dydžio ir plataus kainų diapazono kavinės bei restoranai pilni vakarojančių kataloniečių, nenutrūkstamu margaspalvių žmonių srautu pulsuojanti La Ramblos arterija (į ją galėtų būti panaši ir mūsų Laisvės alėja, jei pastaroji nebūtų vakarais tokia nyki ir tuščia). Norintieji suspėjo aplankyti ir G.Verdi „Likimo galią“ Liceu didžiajame operos teatre, ir Gran Gala Flamenco koncertą įspūdingoje Palau de la Musica koncertų salėje, ir spalvingus muzikinius fontanus, ir šiaip pavakaroti nedidelėse kavinukėse, skanaujant charakteringus užkandžius triukšmingoje, prisodrintoje emocijų ir įvairių kvapų katalonietiškoje atmosferoje.

Įspūdžiai nesutrukdė susikaupti koncertams. Aidūs ir skambūs Basilica de la Merced ir Santa Maria del Pi bažnyčių skliautai skraidino giesmes ir dainas - lietuviškas, angliškas, kataloniškas – a capella ir lydimas vargonų, kuriais meistriškai ir ... išradingai (netikėtai atsijungus dumples valdančiam mechanizmui) muzikavo Dalia Jatautaitė. O kaip pakiliai skambėjo J.Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ ! Matyt, jos atlikimui tiesioginės įtakos turi kilometrų iki Lietuvos kiekis. Koncertai įrodė, kad laikas parengti choro kompaktinį diską ir turėti bent kelis jų kelionėje, nes susidomėjusius klausytojus po koncerto teko nuvilti, kai jiems paprašius mūsų choro įrašų, galėjome tik apgailestauti...

Na, bet ir mažas tas pasaulis. Ir atsitik taip, kad skrendant namo lėktuve susitiko du lietuvių chorai! Kartu su mumis iš Barselonos grįžo Lazdijų choras „Gaustas“. Tai ar neuždainuosime kartu? Kur gi ne – ir nuaidėjo dainos 10 kilometrų aukštyje, linksmindamos stiuardus ir keleivius.

Išlipus Vilniaus oro uoste beliko konstatuoti faktą, kad lietaus Barselonai mes nepalikome – sėkmingai parsivežėme namo, o namiškiai gailėjo pasibaigusios bobų vasaros. Kartu parsivežėme viltį, kad į Barseloną dar pavyks nuvykti, tik jau be lietaus – juk ne veltui visi uoliai glostėme mozaikomis žaižaruojančią A.Gaudi driežo skulptūrą, kuris padeda sugrįžti atgal į Barseloną, jei jį paglostai...

 

Choristė Gražina Dainauskienė